Aš nesenas, bet, sako, kuprotas,
Vaikštau basas per ašmenis Grįžulo.
Vos tik spėjau sapnus pašarvoti,
Mėnesiena per pusę suplyšo,
Ir pabiro trys tūkstančiai snaigių.
Kai aš vaikščiojau tilto turėklais,
Tegul niekas manęs nesulaiko —
Šiąnakt virsiu Kalėdine šmėkla,
O greičiau gal įvirsiu į pusnį —
Tokios šaltos purienos, ir kartais,
Kai nesiseka švelniai pabusti,
Tu sapnų procesą paspartini.

Bet juk mano sapnai pašarvoti,
Jų likimą jau Dievas apsvarstęs.
Tik kodėl nesustoji kartoti:
Vienas sapnas pabėgo iš karsto...