Snaudžia pusnys ant mano palangės.
Jos valgo trupinius,
kuriuos paberiu žvirbliams,
o kokios didelės akys lango —

kažkas stebi, kaip aš
ryte palieku minkštą pagalvę,
velkuosi megztinį,
dažausi lūpas rausvai,
į spintą gulas pižama šilkinė.

Kai vėl namo grįžtu, man girdis
pusnių tylus kvėpavimas,
per stiklą į mane pažiūri žvirblis —
toks artimas,
toks prašantis gyvenimas.