Reiktų odę rašyt apie žiemą ir snaigišką šventę,
apie mažą vaikystę ir dideles jos svajones,
bet dairausi ramiai į išbalintą žemėje skliautą
ir adventinis gėris visai nesudrumsčia manęs.
Kaip norėčiau laukimo ir to nenusakomo kvapo –
mandarinų, saldainių, svajingų nakties paslapčių.
Tiktai šiemet kažkas nepavyko, tiesiog nesutapo,
nesinori skaityti jokių su blizgučiais eilių,
o baisiausia suvokt, kad į savo kertelę pakvietę
mano trapią vienatvę, kažkas prisipildo taškų.
Tik manęs negailėkit - renkuosi fatališką  vietą
ir balčiausią skrynelę, pripildytą tavo laiškų.