Kadais šiame krašte darni gentis gyveno.
Upeliai švarūs ir miškai žali maitino juos.
Globojo žmones tuos ir saugojo nuo seno
Varėnė, pramotė. Padėdavo jiems nuolatos.

Dažnai žuvis į tinklą, lydeka pavirtus,
Būriais varydavo ji vargstantiems saviems žvejams.
O miškuose – galinga vilkė. Nesigirs gi
Kaip iš nykiausios glūdumos į spąstus varė jiems

Pačius riebiausius žvėris. Garbino gentainiai
Šią laumę ir dėkingi jai sunešdavo aukas.
Todėl gyvenimą šeimų lydėjo laimė
Ir juodus nereikėdavo žmonėms vargus iškęst.

Didysis ąžuolas, savas šakas nuleidęs,
Kas vakarą šlamėdavo jiems protėvių vardais.
Nieks nepamirštas buvo. Kaip čionykščiai geidė
Per savo pramotę pabūti vėl kartu su jais!

Šventoji aukuro ugnis, pagonių maldos
Suburdavo visus. Dalinosi diena kartu.
Taip bėgo ramūs metai. Juk kada nors baigias
Laimingas laikas. Ir išpuikę žmonės pamažu

Pradėjo rūpintis daugiau savim. Varėnę
Primiršo jie, vienintelę globėją giminės.
Taip atsitiko jau, o gal likimas lėmė?
Supyko ji. Nuo šiol gentis jau niekad neturės

Gerosios pramotės globos, malonės.
Atstūmė laumę savo tokiu elgesiu bjauriu.
Su sopuliu širdy išėjo. Žali kloniai
Iš liūdesio per visą naktį verkė sidabru.

Tepriminė globėjos vardą tik upelis,
Į Merkį tekantis, sena gyvenvietė krante.
Net ir dabar giliai viduj taip stipriai gelia –
Net švento ąžuolo neliko. Niekas niekada

Jau neišgirs Varėnės tylų šauksmą girioj,
Sunyko aukuras ir nedega šventa ugnis.
Siūbuoja medžiai vėjyje, tik mėnuo vilias
Sutikti pramotę. Bijau, kad taip ir neišvis...