Mes pasiklydome svetimuose voratinkliuose ieškodami savo istorijų, išgalvotų emocijų ar tiesiog kažko svaigaus. Mes abu tokie maži, maži, bet tuo pačiu baigiame išaugti savo gyvenimus. Aš žiūriu į tavo apnuogintas kojas ir atrodo, kad ant jų telpa visos pasaulio vasaros. Tavo kulniukų kaukšėjimas amžinai aidi tuščiose ryto spalvinamose gatvėse ir tolsta kažkur — į niekur.

Ir nebėra išeities — vakar paskutinis aklas nykštukas pasidavė, jo broliai seniai  užmigo, o jis vis dar blaškėsi akinančioje šviesoje ir tikėjo, tikėjo, kad ji jau arti. Bet visos princesės — išnyko arba pavirto pasakomis, o gal ir raganomis — niekada nežinosi.

Mes iššvaistėme visus šansus kartu ir po vieną. Jausmai nebemoka sustoti ir juos reikia skandinti. Kai man reikėjo tavęs, tu buvai suskaičiuota. O aš tau visada buvau nulis, o iš nulio nedauginama. Taip pagaliau dūmai virsta garais, garai vieną dieną pavirs elektros vibracija, o dar vėliau mus tiesiog užkas. Ir viskas.

Užkas, užvers ir maži vabaliukai sujungs mūsų lūpas. Pirmą ir paskutinį kartą — po gabaliuką, bet taip saldžiai ir švelniai, vos juntamai, net jei mes būsim skirtingose planetos pusėse — amžinai. Ir viskas virpės, lyg mano lūpos liestų tavo nugarą. Ir viskas spindės, o žmonės gaudys orą ir galvos, kad prasidėjo eilinė pabaiga — jų gyvenimų, bet ne pasaulio.

O tu alsuosi džiaugsmą, be melo, be praeities ar ateities — tik man.