Upeliai suplaukė į vieversius, į dangų,
Tenai čiurlena jie, pakibę virš žiemos,
O aš gi į eilėraštį renku kaip savo
Kažką  iš to, kas, regis, užmiršta žmogaus.  

Štai ir dabar, vos parašiau, ir jautriai žvanga
Sidabras žodžių iš susopusios širdy žaizdos —
Nejau tiesa, kad kūdikiai per krūtis (arba pieną)
Jau nepažįsta motinų, jau — ne...

Aukščiausias nedavė man motinos dalios,
Net žody apie tai jaučiu save it girtą.
Kas ją, sakykit, moterį va šitokią su meile glaus,
Be kūdikio ant rankų, vėjų apkabintą?