Palydėjau baltaisiais laukais baltą gėlą į nežinią,
Palytėjau spindėjusias gėriu akis.
Štai nubėgo vaikystės takais vėlei nešinas
Laikas — būtas jisai — nesugrįš.

Palydėjau dėkodama Tau už buvimą,
Jaukią šilumą — meile širdies sklidinos.
Toks gyvenimas mūs — čia jis duoda, čia ima,
Ir jau niekas akimirkų buvusių mums nekartos.

Palydėjau Tave, dėkodama Tau už buvimą.