Kaip skaudžiai leidžiasi lubos
Ant pliko tavo pakaušio,
Minutės ir valandos skuba,
Lange blausiai rytmetis aušta,

Kaip skaudžiai įdumba sienojai,
Suspaudžia tave tartum silkę,
Ir salė puošnioji, didžioji
Į šprotų dėžutę pavirsta.

Tik sienos ir tvoros didėja,
O žmonės tolyn nuo kits kito,
Vienybė menkėja, mažėja
Ir bręsta nauja ASMENYBĖ.