Pilnatis lėtai iš medžio lipa...
Šitą naktį megsiu žvakių virbalais.
Slysta pirštai lyg per trapų stiklą,                
Varva vaškas, lieka atspaudai.              

O nakties keistokas prieraišumas!                
O šviesios ugnelės šiluma!
Audžia musei vortinklį prie lubų
Voras užsimiršęs, kad žiema.

Žvakės senka, o naktis – trumpėja,
Vikriai narstau mezginio akis.
Kiek nunėriau – išardyt suspėjo
Mėnuo. Neplatėja mezginys.

Vėl kutais siūlėju skraistės kampą,                    
Vėl nudaigstau foną žvaigždėmis
Ir stebiu kaip pilnatis apanka,            
Ir belieka keistas reginys.