Taip vėlu jau sėti rudenį
Pilnaties lašas rieda per dangų
Už debesies suspindėjo žvaigždė
Nei tau nei man nesimato

Gal anksti vėjus prižadinau
Viltis šaltiniais nuskardėjo
Nepasėtas gyvenimo properšoj
Ilgesys delnuose sužydėjo  

Taip vėlu jau sėti rudenį
Mintys dvikojės be rankų
Supleveno pavasario drugiu
Ir nuplasnojo per vėjo taką

Nei tau nei man ilgesio ąsočiai
Kiauri delnai tuštybę semia
Kad pasiilgčiau kada nors
Už debesies pakvipusio nektaro