Ne balto voko, buvusių dienų ilgiesi,
Kai plunksna liejančia rašei žodžius
Tartum dailyraštį — švariai ir tiesiai,
Pabraukdamas svarbiausia tris kartus.

Laiško gale dar būtinai post scriptum —
Rodos kažką praleidai ar nepasakei.
Ir piešinukas — saulė, pieva, miškas.
Tą šventą paslaptį tik aš ir tu žinai.

Šiandieną purios snaigės krinta
Baltais vokais iš mūsų praeities.
Kiekvieną žodį, net kiekvieną raidę
Pagauni akimis ir širdimi nešies.

Gal liko koks netyčia neskaitytas —
Paklydęs buvo laiko sūkuriuos.
Tegul iš nevilties ar pykčio parašytas —
Seno plunksnakočio krebždėjimo ilgiuos.