Vėsta viskas,
Net varnėno inkilo sienos,
Kai rudens dargana,
Pagriebusi vėją lyg grėblį,
Lapus iš kiemo grėbsto,
Merkiant dryžiais lietui
Ne vieno lauko aprėdus
Purvinais upeliais
Į mūsų jautrias sielas.
Žvyrkeliai duobėm
Šaukia savo norą
Turėti marškinius asfalto,
O gryčios langai užmiršo
Jurginų puokštes,
Belaukdami amarilio žiedo.
Gal dangui padovanoti saulę?