Išsitapęs kontekstą tą vakarą pats išgalvojai —
Cianido nebuvo ant stalo, tik gramas lemties,
Tik garnyras iš priekaištų, slystantys pirštai ant kojos —
Mažas laiko akcentas dar žaismo pilnos atminties.
Nenorėjau žiūrėt į gražiai nėriniuotą krūtinę,
Į didžiulį banknotą iš tariamos džiaugsmo kalbos,
Netgi rožės atrodė bespalvės ir amžiais nutilę,
Kiek nustebusios dėl netikros pagyrų dovanos.
Tu turėjai suprast, kad esi tik ne tas ir toks vienas —
Be manęs, be gėlių, be jokių pranašingų eilių.
Sugalvojęs tik planą. Ir vakarą. Ir lėkštą sceną —
Mes tiktai susitikom. Ir tiek. Aš jau greit išeinu.