Atsimerkė dangus vėl juodom sutemom,
Mėnesiena blyški glosto ilgesio veidą.
Šlapios naktys rudens liečia rankom keistom
Ir pavargusiai sielai nurimti neleidžia.

Atminties trupiniai, išbarstyti seniai
Ir sudilę jausmai vandeny taip išmirkę...
Židiny traška malkos ir meilės laiškai.
Nebereiks man jau jų. Tegul ilgesiu verkia

Medžiai rudenio, laša ir laša jausmais.
Ir pro langą jau žvilgčioja auštantis rytas –
Toks bejausmis, trapus. Vėl užmigti neleis
Tavo žvilgsnis kitoks, man visai nematytas.

Tik sustingus erdvė atnašauja gaiva,
Saulė žvilgčioja baugiai manęs nepažinus.
Nepamiršiu tavęs niekada, niekada...
Užsimerkiu, vėl sukas gyvenimo kinas.