Tu išeini...Išvažiuoji
ir manyje išblėsta
pati gražiausia poema.
...Kaip liūdnai,
kaip ilgai skamba
Tavo išeinantys žingsniai...

Skaudina tuščia vieta
prie židinio vakarais.
Ilgiuos pokalbių prie traškančios ugnies,
bėgančios rausvais atšvaitais
po širdį ir rankas,
nuo darbų ir rūpesčių nužymėtas.

Vėl atvažiuok. Tavęs pasiilgau.
Nuo laukimo suskilau kaip slenkstis.
Tegu mindžios mane
neišeinantis laikas,
o aš lauksiu Tavęs.

Rudens lietūs nutilo.
Iškrito jau sniegas,
o prie palangės ilgesys neužmiega.
Ateik.
Pasibelsk į mano liūdną tylą.