Dar ryto nepranešė, ištisą sapną miegosiu,
Langus užsiūsiu tyla, tegul dygsta ir pildosi
Į mėnulio geltonį, kol vėjo akis neprinoko,
Kol sniego pluta neįkando pražilusių tiltų.

Kol švarios pagalvės, ir netepa laikas blakstienų,
Tik blyškiai alsuoja stiklai į nelauktą rytojų,
Kur tyko randai išopėjusio jausmo į žiemą,
Todėl neišaugu tavęs, tiktai šerkšną alsuoju.

Ir jau netirpstu, tiktai skylu į tavo šešėlį,
Prigludus prie sapno vis trupinu laiką į rudenį,
Kol nelieka tamsos... Mes tiesiog per anksti neištvėrėm
Ir įšalom po vieną stikle laukimu užsigrūdinę.