Jei turėsiu tave ne toliau, kaip per ištiestos rankos atstumą,
Sklis per veidą plati palaimingos būties pilnatis.
Po kiekvienu lapu gali būti tiek Rojus, tiek rūmai -
Juk apsvaigus galva laikinumo ženklų neskaitys.

Kūnus gali išskirt, bet mes bendratį būsim patyrę,
Svaigs ir vėlei galva, nes pavidalas jau nesvarbu -
Tu veržies link manęs nuo daigelio žarstydamas žvyrą,
Na, o aš akyse tau po lašą kas dieną nešu.

Suvešės ilgesys, kol viršūne pasieks patį dangų,
Kai jo žiedus išvys, susigės mus atskyrę dievai -
Aš turėsiu tave ne toliau, nei per ištiestą ranką
Tu turėsi mane. Tik Anapus tai truks amžinai.