Galiausiai saulė vėl liepsnojo
Praskleidusi negeras debesų užmačias.
Praslydę vandenpauščiai skubiai įsijautė
Virš šėluojančios jūros, pakeliui į pietus.
O iki vakaro toli, kaip iki tolimiausios stoties.
Ten nuvažiuosim negreit,
Laukdami aštraus tarsi peilis saulėlydžio.
Tavo mintys iš tiesų visai negreitos
Drauge su ryškiausia žvaigžde...
Saulė vis dar liepsnojo virš atšiaurios jūros.