Išgrok tą virpesį, kuris į širdį eina,
Matai — jau dygsta vėl nauja vilties žolė.
Sujunki tuos garsus į vieną skaidrią dainą,
Tegul ji liejasi laisvai. Netark sudie

Jausmams išeinantiems — jie buvo juk, gyveno
Ir primena kaskart šviesius, šiltus metus.
Kada girdi melodiją palietą, seną,
Akimirkos vėl grįžta, nors, žinau, nebus

Daugiau svaigių prisilietimų, laužas gęsta.
Žarijų likus šiluma dar jungia mus.
Ir tako mudviejų dėlto nereikia mesti —
Abu dar turime šiltus, jaukius namus.