Baltaplaukės lengvos vėlės lyg šešėliai
vaikšto po kapus be garso, be žingsnių.
Paklausyt maldų jos renkasi ir vėlei,
sklindančių iš mūsų širdžių.

Čia žvakių liepsnelės blaškosi, liūdi.
Pušelės seselės per naktis gi budi.
Apžėlęs kalnelis, akmuo samanotas...
Tiek liko iš gyvenimo, rūpesčiais nukloto.

Nusilenk, kam kelionė jau baigės.
Juos paguoski savąja malda.
Liks sužvarbę lyg šaltosios snaigės,
jei žvakutė nebus uždegta.