vis matuojuos ir matuojuos
senatvės suknelę,
kurios niekada nesulauksiu –
vienos gražiausių

gležnas jaunos rūbelis
nemielas

vestuvinė – tegu kabo spintoj
įkapėms

neleisiu, kad skaudintų praeiviai
geriau jau skaudinsiu save pati

naktis, už lango vėjas ūžia
ir po dviejų penkiolika

gal neteisinga
negražu
ir neprotinga šitaip elgtis

bet vėjo pašiauštų daiktų melodijos
atsklindančios dabar
pakanka

ir man nekyla noras
sušukuoti
sodų obelų

plaukai jų,
kaip ir mano,
susivėlę

naktis juk

tačiau jei norisi labai
gali tamsoj truputį pasimaivyti
prieš lango veidrodį,
kaip viskas nuostabu
ir kaip gerai