Kas ten sėdi lauko gale,
Šiurkštų smakrą delnu parėmęs?
Su šermukšnio šaka atlape,
Liūdną žvilgsnį į dangų įkėlęs.

Vėjas drasko švarkelio skvernus,
Javų pėdas ant kelių padėtas.
Šalia kraitė, pilna obuolių,
Lauknešėlis, spalvom siuvinėtas.

Gal pavargo, prisėdo trumpam
Ar paklydęs kelio neranda?
Juk tikriausiai nelengva vienam,
Kada ašmenis lietūs galanda?

Rūpestingu žvilgsniu pažiūrės,
Kaip pasiruošė žemė žiemoti.
Pasėdės, atsipūs ir išeis
Naują lazdą išdrožęs iš uosio.

Tik prie miško darkart atsisuks —
Klevo lapais sulopytas švarkas.
Pastovės, parymos ir pradings,
Gervių taką nubraižęs į dangų.