Išskris vėl paukščiai lapais rudeniniais,
Smėlėtą krantą ūkanos nuglostys,
Bet tu ilgėsies vasaros – undinės
Nors nušiugždės, nutols šilkinės klostės.    

O tu sapnuosi, kad jinai sugrįžo:
Žibės aguonų atlapos širdelės,
Žydės, kvepės laukų gėlelės visos,
Skubės po kojom basas lauko kelias.

Ir lietūs plaus, tokie šilti ir gaivūs,
Užlies krūtinę tobula palaima,      
Dangus linguos lyg įsiūbuotas laivas,              
Riedės per dangų mėnesio skiltelė.      

Juk tik ruduo mums teikia naują viltį              
Palaidot praeitį ir vėl svajom pakilti…