kur benueičiau
visad nešuosi tave

spurdantį tyrą švytėjimą
po širdimi
svylantys lietūs
prausia lyg rakos
mintis

platūs takai
nuvilnija per alkaną
žvilgsnį


baisiai ištroškau lemties
tyromis naktimis

ligi tamsos
įsirėžusios mėlynuos
bokštuos


kur benueičiau
visad nešuosi tave

gyvą tikėjimą
viltį kuri nepabosta

augi į širdį
peržengi sielą
mane

ir susilieji į tolumą
praeitį
mostą


kai nusilenkus
už viską ką šiandien turiu

grįžtant tavęs
laukiu

rankom apglėbti
skubu