penktadienio vakaras prasižioja, spindi alkanos akys.
vakaras murkia prie kojų — rojuj palangė dejuoja.
o ten nuodėmingi poetos apžergę kiemo suolelį —
juodbėriai bėga žirgeliai, akmuo akmenį skelia...

kažkur gal netyčia, gal girtas pastumia vakaro vėsą:
— ko reikia šiandien, mylimoji?
ne bohemiškas atsakas:
— nieko!