šilta erdvė užpildyta
spalvotomis vėlėmis
kurios stebi savo atvaizdus
ežero paviršiuje bet koks
vėjo kvėptelėjimas verčia jas
chaotišku raibuliavimu
toje pačioje erdvėje
tik kiek kitame krante
valtininkas melancholiškai stebi
dugną slegiančius akmenis

- čia nėra laiko ir
realiatyvumo dėsniai negalioja
ir dar man patinka istorijos apie neįvertinamybes -

kužda iš lėto
skrosdamas dangų

---

vos palietusi
savo atvaizdą vėlė
tampa akmeniu
slegiančiu dugną