Liūdnų gėlių turguj pirkau iš moterų rudenį.
Pridėjo su šypsenom vasaros saują už dyką.
O tu Saulę kaip obuolį per debesis rideni.
Iš jos vienatvės žvakę tyliai uždegei tik ką.

Po to ežio guolį su ąžuolo lazdele kedeni.
Dar žolę žalią. Nesudegusių lapų dvokas
Ražienose. Lietaus ratilai pilkame vandeny.
Kalbėk. Nutilai? Išgąsdino aklas apuokas?

Liko gandro plunksna gandralizdy tuščiam –
Į ateitį siųstas užklijuotas be ženklo vokas
Su laišku mūsų pavasariui dar negimusiam –
Lyg dingęs su paukščiais vaikystės juokas.