Bloškia man prie kojų bangą sūrią,
Po atodūsio — tolyn nugūra,
Tartum mano mintys į tą krantą.
Akys šiam krante tavęs neranda.
Vėjas glaudžias, bet neglamonėja,
Išsupa mintis — jos išsilieja...
O po kojom — akmenėliai, žvirgždas.
Ilgesio nata krūtinėj girgžda,
Ir žuvėdrų klyksmas sielą raiko.
Ašara ant skruosto susilaiko:
Rūko širmą saulė kai nukėlė,
Su skyle radau tau akmenėlį.
Saugau jį suspaudusi į kumštį —
Šiaurės jūra jau minčių nedrumsčia.