vėjo blaškomame skersgatvyje vos keli štrichai—
stūgauja kaminų  vamzdžių vargonai lietaus stichijos šventoriuje
mirkčioja geltonos žibintų akys — kur ne kur bailūs šešėlių kontūrai
perbridę purvino vandens balą susikūprina ir dingsta bromų arkose

žvangčioja monetos metamos į išmaldos prašančiojo smuiko futliarą —
sentimentalūs garsai praslysta pro gailestingumo membraną
suvirpa nekantrūs pirštai —
butelio kakliuke džiazuoja pigaus obuolinio vyno likučiai...

pergalingas minčių šuolis atgal —
mano moteris kvepia „chanel"