Ilgai menkų darbų
brastos neišbridau
Ir nejutau,
kaip sutemų viešnia atėjo,
Užkliudžius horizontą
saulė nuriedėjo...
Tad vakarą, jau suodiną,
parnešiu tau.

Tik nematuosim
buvusios dienos vertės.
Arbatą ruoši tu.
Nurimus prisišliesiu,
Pavargusias mintis
tau ant peties padėsiu,
O žvakė saugos mus
nuo murzinos nakties.