Vaike, lapuos gulįs po klevais
(O už ežero vėsta beržynai),
Žydro aukso migloj rudeninėj
Ko gailėti ar laukt keliavai.

Trokšta vėjo ar šnabžda nebūta
Gintarinė žolė, ir liesti
Čeža lapai, o toliai kurti
Savą godą tegirdi pro ūką.

Taip atokaitoj kosėta senio.
Linko įsaulis linkui mirties.
Kam sudilintą ratlankį tiest,
Tiek vilties, kad sudilom gyvenę.

Lyg išplautas pavasario ledas
Siela mėliuos, o vandens rudens
Širdį šalta banga paridens.
Vaike, plaũk, skaidrią šukę suradęs.