Pasimėgauk iškirstų medžių alėja,
ir apsvaik nuo dūmais persmelktos gaivos.
Tavo širdį šaltas vėjas glamonėja,
tavo siela — ant betono atbrailos.

Gėlės žiedas neberūpi tavo akiai,
jai svarbiau jau blunkantys nagai.
Apsirengus lyg vis dar skaisti plaštakė
tu į laisvę lyg į rojų išskridai.

Gaila man dėl tavo iškreipto dangaus.
Gaila man, kad laisvę šitaip supranti.
Gaila man paklydusio žmogaus.
Gaila, kad be sielos gyveni.