Dylantis laikas
bežadžio vakaro vingiais
atgena sutemas.

Svirplio melodijos ūkuos
nurimsta amžinybė.

Kas ten
už kančios laukimo
vilties nerimastingo ilgesio plazdėjime.

Begalinė būtis?
Tuštumo pilnatvės neaptiktas jausmas?

Statulėlė iš balto akmens.
Sako, taip vaizduodavo Budą.
Kas rytą nubudęs, žvelgiu į akis...
Akmens... Budos?..

Begalinių visatų virpėjime
gaudžiantis varpų almėjimas
ir kiekvienas neatrastas garsas
pasirėdo saulių skraistėmis.

Atminties korėtose tošyse
gedintys blunkantys potėpiai.
Violončele, pagriežk tą melodiją
kielei raudant ryto harmonijoj...