Dažnai ne savo gyvenimą sapnuoju,
O svetimą — neramų, paslaptingą.
Ten mane uja, gundo, stumdo...
Iš kur tai? Aš ramybės pasiilgau.

Sapnuojasi nežinomi pasauliai,
Istorijos, ne mano nugyventos.
Kažkur skrendu, krentu, klampoju...
Gal ateity man tai patirti lemta?

Nenoriu sapnuose kentėt ne savo skausmą,
Nuo svetimų nelaimių užsiverkti,
Skraidyt nenoriu, kad nereiktų kristi...
Geriau pernakt — akim atmerktom...