Anie miškai sušlamėjo,
Kur laimė viliokė paparčius braido,
Valandos neskaitanti,
Skirianti pasimatymus vėlyvus,
Žilus gaurus taršanti
Lyg akla.

Pašlaitės, lazdynai ir ievos,
Kur žadėjau būti laimingas,
Pabodę rudeniop.
Samanos tik daiktavardis,
O šviesa vien tik šviečia.
Betgi šnekina šlamesiai.

Betgi tereiktų atminti kažką,
Nubraukti voratinklį,
Perbraukti sauja spyglius,
Jų karčiu sapną nušveisti.