Kai žemę apgaubia
nakties tamsuma,
į viršų pažvelgia
akis ne viena.

Taip buvo sutvertas
tikriausiai žmogus,
nuo seno viliojo jį
žvaigždėtas dangus.

Lyg kilimu dengtas
sidabro žvaigždėm,
po vieną paskirta
tik gimus žmonėms.

Naktinėj padangėj
sietynai žvaigždžių,
„Mergelė“ sūpuoklėse
ten supas tarp jų.

Taip lėmė likimas
žvaigždyne šitam,
pasaulio išvysti
ir aš atėjau...
-----------------------
Lai skrieja, nekrinta
manoji žvaigždė
ir kelią nušviečia,
kas kartą naujai...