Būties akimirka

Tos pačios rankos,
  Kurios buvo miklios,
  Kai lėktuvėlius lankstė
  Ar pešiojo smilgas.

  Tos liaunos rankos,
  Kurios buvo grakščios,
  Kai virpino stygas
  Arba vedžiojo raštus.
  
  Jos buvo švelnios,
  Kai galvelę glostė,
  O žodžiai meilūs
  Ir mokėjo guosti.

  Jos buvo šiltos,
  Kai glėby mus glaudė,
  O štai dabar
  Mes tramdom tylią raudą.

  Nes rankos šaltos
  Ir sustingę pirštai —
  Tos pačios rankos,
  Kurių pasiilgsim...
emilė