Susapnuok, kad ateisiu
rugsėjo žole į tavo likimą,
išpranašautą motinos vyzdžių,
iš amžinybės žvelgiančių
į lengvai besisupančią viltį
virš nubėgusių rugienų.

Susapnuok, kad ateisiu
gal paskutinį kartą šienaujama
pavasariu pakvipusia žole,
be iliuzijų ir grimo pėdsakų,
kol neuždarytos durys tikėjimui
į vienintelę tiesą.

Susapnuok, kad ateisiu...
O nubudęs patikėt negalėsi,
kad išėjau - - -