Būna, kūnu cunamis nubėga,
Susidūrus ego tektoninėm plokštėm.
Išsiveržti negali lyg vulkanas,
Nenuspręsdamas, ko paklausyt —
Pamažu vaikėjančio proto
Ar būties slopinamo jausmo.
Kada spjauna tau į akis,
Tavo žinios — į inkvizicijos laužą.
Tavo jausmas — dalgei akmuo.
Netgi laiko mūsų nebuvo,
Tik istorijos juoda duobė.
Nelaukit moralo, jums nepatinka.
Norėčiau neįkyriai primint.
Kas po žodį pasakas rinko,
Kad turėtumėt atžalom savo
Prieš užmiegant ką paskaityt.

Taip buvo prieš mus,
Taip bus ir po Jūsų. (Amen nereikia)

2011