Nusileisiu klevo lapu tau ant peties,
Ak, mylimas,

Dabar jau nebėra kur trauktis —
dangus išgriautas,
iš kruvinų rankų
paukščių išlestas.

Tebūna manimi praskrieję
Šilkiniai tavo pirštai,
Tebūna, mylimas,
Takas į rudenį.

Dar ilgai teks laukti
Atskrendančio paukščio...