Sveiki, Algirdai
Tavo pamąstymai „Pradžia. Iliuzija“ nuoseklūs, atviri ir...lyriški. Negaliu kalbėti taip nuosekliai remdamasi mokslu, nes per menkos mano žinios, bet galiu pasidalinti mintimis, sunkių dvejonių rezultatu.
Vargu ar yra buvęs pasauly žmogus, kuris niekada nebūtų beprasmiu, sustingusiu žvilgsniu žiūrėjęs pro langą į vieną tašką, į debesis, kaimyno kriaušę — viskam abejingas, susitaikęs, „viskas, kas turi įvykti — įvyks ir be mano norų“, tarsi pavargęs savo sunkiose, kaip dažnai bevaisėse, paieškose atsakymų į esminius klausimus — kame viso pradžia, kokia viso prasmė, kas mes, kokie mes, ar mūsų pažinimas tikras, ar tik paties susikurta iliuzija? Bet vėl ir vėl, tarsi pažadinti saulės spindulio pro debesis ar žodžio, grįžtam į savo dvejonių lauką, nes mums nepakanka būti, mums svarbu suprasti, sužinoti, įtakoti pagal savo modelį ar bent turėti pasirinkimą. Esu linkusi manyti, kad egzistuoja ir realybė, ir iliuzija — be realybės nesusikurtume iliuzijos, o be iliuzijos realybė taptų vienalypė, neturinti variantų ir tarsi prarastų žmogiškojo suvokimo matmenį, sugrįždama į nežmogiškumo lygmenį.
Kuo gilesnė patirtis, tuo daugiau abejonių, tuo labiau jautiesi priklausomas, įkalintas tarp dviejų mums nepavaldžių konstantų — gimimo ir mirties. Kodėl mus taip slegia mirties neišvengiamumas? Ypač dažnai klausiu savęs — kodėl mirtį mes linkę suprasti kaip išskirtinai į mus nukreiptą bausmę, mūsų egzistencijos pabaigą? Gamtoje kinta viskas, ir tai mes priimame kaip savaime suprantamą, dėsniais paremtą procesą, bet materijos perėjimo iš vienos būsenos į kitą nevadiname mirtimi. Net tapę žmonėmis mes nesiliovėme buvę Absoliutaus Nežmogiškumo dalimi ir išliekame pavaldūs jo dėsniams — mūsų Žmogiškumas yra tik viena iš Nežmogiškumo savybių, susiformavusi kitimo eigoje. Mirtis — tai Žmogiškumo grįžimas atgal į Nežmogiškumą, bet procesas tęsiasi, miršta individas, o žmonija gyvena ir iš tiesų bene labiausiai mane žeidžia ne mirtis, o tai, kad kažkas, gimęs po manęs, nebebus aš. Iš čia ir amžinybės siekis. Betgi tai, kas buvo, negali tapti nebuvusiu, per tai mes tampam nemirtingi.
Suabejojau Tavo teiginiu, kad senoviniam kape rastas durklas žymi pamatinę žmogaus prigimties savybę — naikinti. Manau — valdyti, keisti pagal savo supratimą. Jau seniai žmogus nebežudo kito gyvo padaro ar savo genties atstovo, kad išgyventų, o todėl, kad užvaldytų, o to negalėdamas padaryti, dažnai sunaikina, net prieinant iki absurdo, kai žmogus ar tauta naikinama net už tai, kas ne jos valioje pakeisti, pav., nepriklausyti rasei, genčiai, socialiniam sluoksniui.
„Aš tik svečias, aš tik laikinai čia, Žemėje, o tikrieji namai — TEN“.
Sutinku su Tavim, tai tik dar viena iš pamatinių žmogaus iliuzijų — guodžianti, žadanti, gelbstinti nuo vienatvės ir beprasmybės, nuo laikinumo. Vardan to, kad nebūtų vienišas visatoje, kad užsitikrintų amžiną gyvenimą, kad galėtų tikėtis tiesos (dažnai kiekvienam savos) triumfo, žmogus sutinka atsisakyti pirmavimo būties hierarchijoje, sutikdamas būti antras po Dievo. Ne Dievui reikia žmogaus, o žmogui Dievo ir todėl jis jį susikūrė. Galėti tikėti Dievu yra palaima. Tik stiprus žmogus gali savo laisva valia pasmerkti save kosminei vienatvei, mirtingumui ir atsakomybei vien prieš save už savo veiksmus.

Ačiū, nesantis Dieve,
Kad esi.
Kad esi greta vienišo,
Kad duodi, kai atima,
Kad nušvieti tamsą,
Kad myli, kai, rodos, nemyli niekas,
Kad neišduodi,
Kad esi lazda — klumpančiam,
Kad esi tiesa melo pasauly,
Kad esi priebėga,
Kad esi tobulybė,
Kad esi duona alkstančiai sielai,
Kad esi amžinas,
Kad esi Dievas, kai mes tiktai žmonės,
Kad esi
Nuostabiausias žmogaus kūrinys,
Nesantis Dieve.
Tave tokį, nesantį, betgi esantį,
Mėginu mylėti.