Rėžia mišką naujas kelias.
Ties asfalto melsvumu
Debesys ir dulkės velias,
Vėju slystant link namų.

Tolsta priešaky ir vejas
Miško rėmuos debesai
Iš paskos, ir veda svajos,
Pasigaudamos visai.

Dulkes lyg rasa nuplovė.
Miškas kvėpteli vėsa.
Sklaidos degalų tikrovė,
Žvilgsniui nyrant dausose.

Siela tolumas pripildo.
Pavadinta tolumų,
Savimi erdves sušildo,
Plaukiant mėliais link namų.

Lyg visų laikų gyvybe
Tvenkiasi erdvė aukšta.
Tarsi niekad nenugnybė
Jokio daigo visata.

Atviri langai birželio
Link spalvotų debesų.
Kelio dulkės, kelio svajos.
Kas atplauks – su tuo esu.

Pasilgtą veidą švelnų
Lango prietemoj, šviesoj
Debesies saulėto delno
Pamatysiu štai jau tuoj.

Žalio spyglio, kiemo žalio,
Šienapjūtės pilnatves
Iš birželio tolių kelio
Židinin šviesa suves.

Vakarop. Smelkiuos į tikslą,
O šisai kartu seniai,
Per pakalnes motociklui
Rėžiant ūką mėlynai.