Ne Zaratustra aš

Mačiau, kaip leidžias Jis žemyn.
Kalnai pritilo –
Kuo neįtikę Zaratustrai jie?
Betgi ir aš už šimtmečių ilgų regiu,
Neįprastą sugrįžtančio personą.
Ir – argi  gali  būti taip? –
Ir pats it įkvėptasis leidžiuos nuo kalnų,
Pajausdamas po kojomis
Seniai nuėjusio takelį.
Tyku kaip mirtyje –
Nė dvasios, regisi, gyvos nerasi
Bet priekyje žemai – antai! –  giria...

O ne! Ne ausyse, ir ne širdyj,
Gal sieloje, o galgi net Dieve  
Kaip muzika paskambina žinia:
Šventa trobelė stovi iki šiol
Ir saugo savo senį...

– Ne Zaratustra aš, - į muziką sakau, -
Neapsirik, šventasis.
Telaimina tave giria
Maitinanti šaknelėmis ir tuo
Ko reikia švento daliai...
O ir kalnai manieji, regis, kad ne tie,
Iš kur kadaise Zaratustra grįžo,
Tačiau takelis tartum jo įmintas
Ir. žinoma, tai nemenka mįslė.

Ir išgirstu iš muzikuojančios žinios:

– O gal  juo prašliaužė gyvatė, a?
Erelis gal sparnais nuvalė, a? –
Pasakė senis ir ramiai:
– Nepasakoki man, kas tu esi,
Jeigu nenori savimi meluoti...
Ak, Dieve,  Dieve, - atsiduso lyg dangum giliai, -
Nejaugi iš tiesų mirei? -
Ir atsargiai mintim paėmęs už parankės,
Į savo  atsiskyrėlio
Ir savo švento girią vedės..