Vėl(ai)
Tu šukuoji man plaukus,
o liepose veliasi vėjas...
Bitės sugelia sutemas,
rinkdamos medų ir tylą.
Kai sparnelių šešėliai
ištįsta ir liejas alėjon –
pamažu, pamažu
horizonto dantukai sudyla.
Tu šukuoji man plaukus –
ir tobula rodosi viskas...
žvilgsnis irias per dangų
skandindamas priešpilnio valtį.
Žvaigždės krinta į žemę
po vieną –
ir gailiai sutviska...
Ir taip noris beprotiškai
imti ir vėl susivelti.