Vėl mintis lyg balta garbanota avytė
Pasiklydusi pievoj paliko,
Neturiu jau kantrybės ją vieną ganyti,
Bet ir piemeniui gaila skatiko.

Ji, rupšnodama žolę iš lėto, bindzena. —
Įdienojo ir bergždžia skubėti!
Skeltanagė pražilus ir veikiai pasenus
Akinių dar neprašo uždėti.

Ech, madinga nešioti tik linzes! — gudrauja.
Išsirinko ne rožinę spalvą.
Ir gėles, ir žoles ji vienodai šienauja —
Nesuskausta nei pilvą, nei galvą.

Vakarėjant rami vėl priguls atrajoti
Ir ausytėm karpys vėsų orą.
Nemanykit, kad ji nesaikinga besotė —
Gromuliuodama numeta svorį.