Nuraudo vasara, ir vakaras pasipuošė mėlynėm...
Tau, Mama, jau laisvi takai, kuriuos taip sunkiai mynei.

Tau, Mama, jau lengvi pečiai aukštyn į patį dangų kilti,
O mes mylėsime Tave kaip spėjome dar lopšyje pamilti.

Tau, Mama, jau baigti vargai, skausmai ir kančios,
Siela Tava laisva — nukrito josios pančiai.

Baltais žiedais gėla išskrido link dangaus mėlynės...
Anūkai bėga tais takais, kuriuos kadais Tu mynei.