Žolinių naktį žvaigždės nemiega – plačiai atvertas dangus.
Spalvos sustingo debesies tilte, spindi būties pilnatis.
Lašas po lašo varva laukimas, džiaugsmas – vilties atrama.
Širdgėlą sapno sugėlė širšės, scenoje vyksta drama.
Pakilęs rūkas driekiasi kloniais, vingis upelio – pradžia.
Supas ant smilgos stiebo rugpjūtis, užmiega tik arime.

Žolinių naktį žvaigždės vis spindi, budi per naktį rasa.
Ištariu tyliai: Sveika Marija!
Kažkas paklausė:
– Tu čia?