Kvapnų alsavimą aš įkvepiu
Giliai — o, Žeme.
Ir vasaros akis su ežerų šviesa,
Lelijų veido ir žaros raudoniu,
Margų gėlių plevenančia skara.
Laikau alsavimą kaip dovaną ant rankų,
Liečiu širdim ir glostau — lyg tave.
O, Dieve, ištikimas drauge,
Už tai dėkoju ir esu tava —
Vilties alsavime ir tavo tikrume.