Vieškelis
Dulkėtas vieškelis rangosi, rąžosi ir vėl išsitiesia.
Sustoju ant kalniuko, ten prasideda tėvų ir mano žemė, mažo upeliuko tėkme...
Tarp suartos žemės ieškau savojo aš
Rugiagėlių ir pelenėlių žydėjimas pažyra ant debesies sparno krašto ir skrenda,
plaukia senolių žeme:
virš kapinaičių, virš išlikusių sodybų griuvėsių —
Ašaroja prisilietimais
Ne taip tikėjausi pamatyti, apkabinti senąjį kaštoną —
vienintelį išlikusį prisiminimą... kryžių?
Sulėtintais veiksmais it senam subraižytam filme ant drobinės staltiesės sugula:
obuoliai,
duona...
vaškinė žvakė.
Dulkėtas vieškelis veda tolyn nė neatsisukdamas.
— Užmiršau Tavąjį vardą, — kažkas tyliai paklausia.
— Primink...