Arbatpinigiai
* * * *
Maža kavinukė, prietema — nedrąsu.
Norėčiau ledų, tepasakė berniukas.
O baro vedėja, ranka pasirėmus,
abejingai paklausė, — kokių..?
Skaičiuodamas centus neryžtingai parodė
... atleiskite, — ne, per mažai pinigų.
Nukaito jo vaikiškai tyras veidelis,
— pigesnių tuomet, prašom — šitų.
Jis valgė lėtai, neskubėjo.
Čia tokia graži aplinka.
Gretimai du jaunuoliai sėdėjo.
Stalą puošė ramunių vaza.
Pakilęs jis ištarė, — ačiū,
nors niekas galbūt negirdėjo.
Vėliau tik, tvarkydama indus,
puošnioji vedėja priėjo.
Jos žvilgsnis sustingo lėkštelėj,
pinigų tik pigiems teturėjo..?
Net sudrėko jos akys nustebę,
trys monetos, lėkštelėj, gulėjo...
* * * *